Arbūzas kilęs iš Afrikos pietinės dalies, kur Kalachario pusdykumėje dar ir dabar galima rasti laukinių jo giminaičių, kurie panašūs į nedidelius kamuolius ir sveria apie 250 gramų. Arabai bei žydai sukultūrintą arbūzą jau augino 1500 m. pr. Kr. Į Vakarų Europą arbūzą parvežė kryžiuočiai tik XI–XII a.

Ilgą laiką arbūzas buvo skanėstas, kuriame gausu vandens ir cukraus. Ilgainiui mokslininkai nustatė, kad arbūzas lenkia visus kitus augalus folio rūgšties kiekiu (ji dalyvauja kraujo gamyboje ir labai svarbi organizme vykstantiems cheminiams procesams). Be to, arbūzą valgome neapdorotą (t. y. žalią), o folio rūgštis yra jautri temperatūrų svyravimui (kaitinimui ar šaldymui).

Arbūzo sultys bei minkštimas puikiai varo šlapimą bei tulžį. Minkštime yra fruktozės (kurią gerai pasisavina sergančiųjų diabetu organizmas), azoto junginių, ląstelienos, mineralinių geležies druskų, vitaminų B1, B2, C, karotinoidų, ir, žinoma, jau minėtosios folio rūgšties.

Sunokusio arbūzo minkštime yra 2,5–12 proc. cukraus, o sėklose – 25–30 proc. aliejaus.

Gydomosios savybės

Šiuo vaisiumi gali būti gydomos daugelis ligų. Arbūzai tinka sergant podagra, artritu, ateroskleroze, kepenų ligomis, akmenlige. Šis skanus vaisius rekomenduojamas sergantiesiems gastritu (ypač lėtiniu), esant padidėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui.

Nutukusiems žmonėms arbūzas rekomenduojamas kaip dietinis patiekalas. 100 g arbūzo minkštimo yra tik 38 kcal. Taigi arbūzo galima valgyti prieš valgį – tada greičiau atsiranda sotumo jausmas.

Arbūzas rekomenduojamas ir po stiprių apsinuodijimų, nes jis lengvai pasisavinamas. Be to, šio vaisiaus ląsteliena pagreitina virškinamojo trakto peristaltiką, paspartina šlapimo išsiskyrimą, todėl iš organizmo greičiau pasišalina nuodingosios medžiagos.

Arbūzas – magnio saugykla. Užtenka suvalgyti tik 150 g minkštimo, kad žmogaus organizmas gautų visą magnio paros dozę. Todėl arbūzas rekomenduojamas žmonėms, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis.

Kaip išsirinkti tinkamą

Norint išsirinkti skanų arbūzą, reikia žinoti kai kurias paslaptis. Pirmiausia prinokusio arbūzo „uodegėlė“ yra apdžiūvusi (jokiu būdu ne žalia). Toje vietoje, kuria arbūzas ilgai nokdamas gulėjo ant žemės turi būti geltona dėmė. Pastuksenus į arbūzą, turėtų girdėtis aiškus skardus garsas. Prinokusio arbūzo žievė – blizganti.

www.Infocity.lt

Taurages.info

Naujausi komentarai

Jūsų komentaras

Vardas *

Įveskite simbolius:		Komentuoti

Informuokite redakcija apie netinkamus komentarus.